Spektaklis Ofelijos pagal Ievos Stundžytės pjesę „Aš, tu ir Ofelija“

„Mes žinom, kas esam, bet nežinom, kuo galime tapti.“ (W. Shakespeare‘as)

Teatras ATVIRAS RATAS, tęsdamas kūrybinės laboratorijos tradicijas, pristato vienos dalies spektaklį „Ofelijos“ pagal režisierės Ievos Stundžytės debiutinę pjesę „Aš, tu ir Ofelija“.

Penkios skirtingą asmeninę ir profesinę patirtį turinčios artistės ėmėsi moters – aktorės temos.  Įkūnijusios vieną iš subtiliausių moteriškumo įvaizdžių Vakarų dramaturgijoje – Ofeliją, jos nevengia asmeninių intymių temų. Gal todėl ir spektaklio pavadinime atsirado daugiskaita –penkios skirtingos Ofelijos atveria skaudžius savo tapatybės klausimus – būti aktore, būti moterimi, būti motina. Taip giliai nėrusios neretai atsiduria ties bedugne, nes šių temų sąsajos nevisada lengvai randa atliepinius realiame gyvenime.

Spektaklis Ofelijos – tai spektaklis-laboratorija, kuriame neatsiejamai susipina  provokacijos ir išpažintys, bet tai būtina bandant sąžiningai ieškoti atsakymų į esminius aktorystės klausimus.

Spektaklis Ofelijos – tai netikėtas, skaudžios išpažinties spektaklis, sukurtas tęsiant teatro laboratorijos tradiciją, leidžiančią eksperimentuoti, išbandyti naujas teatrines formas ir raiškos priemones, nerti ten, kur dar nebūta ir kartu labai pavojinga. Spektaklio centre – penkios skirtingą asmeninę ir profesinę patirtį turinčios artistės, visos kuriančios Ofelijos vaidmenį, vieną subtiliausių ir kartu stipriausią moteriškumo kvintesenciją demonstruojančių ne tik Williamo Shakespeare’o, bet ir apskritai visos Vakarų dramaturgijos įvaizdžių. Ofelijos vaidmuo ir jos kūrimas kiekvienai aktorei atveria skirtingas asmenines patirtis ir jausenas, prikelia ir šviesiausius vidinius angelus, ir tamsiausius demonus.  Spektaklio kūrėjos pripažįsta, kad spektaklio pavadinime – neatsitiktinė daugiskaita. Penkios skirtingos Ofelijos atveria skaudžius savosios tapatybės klausimus – būti aktore, būti moterimi, būti motina, būti mylimąja ir mylinčiąja. Taip giliai nėrusios aktorės neretai atsiduria ties bedugne, nes šių temų sąsajos ne visada lengvai randa atliepimą realiame gyvenime. Galiausiai apskritai ne visada lengva sąžiningai ir nuoširdžiai imti svarstyti savosios esmės klausimus ir mėginti apsibrėžti galimus atsakymus.

„Kaip ir teatras – jau per daug visko įvyko, kad būtų galima taip viską mest ir ramiai gyvent. Arba – arba. Tai pasirinkimas, o ne kažkokia priklausomybė…“ (Ištrauka iš pjesės)