Teatrinis tyrimas / vyksmas / aktas 

„Spalio 2d., sekmadienį, apie 17 val. Kauno zoologijos sode buvęs plėšriųjų žvėrių šėrikas R. K. nužudė gulbę giesmininkę (lot. Cygnus cygnus). Pasak R. K., jis labai norėjęs valgyti. Nusikaltėlis vedęs, tačiau faktiškai išsiskyręs. Pastaruoju metu niekur nedirba, gauna 90 lt. invalidumo pensiją, gyvena bendrabutyje. Jam 42 metai.“ („Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“, dienraštis „Respublika“, spalio 13 d., ketvirtadienis, 1994 m.)

Tai pasakojimas apie žmogų, praradusį save, idant pritaptų prie sistemos ir kolektyvinės visuomenės normų, tai savotiškas kreipimasis į savo bei kito protą, patirtį ir sąžinę, apmąstant žmogaus gimimo, būties ir mirties sąvokas. Kiekvienam mūsų reikia susitikimo su kitu, kad susitiktume save. Antraip esame pasmerkiami vienatvei ir savęs susinaikinimui, susvetimėdami ir aplinkai, ir pačiam sau, prarasdami save.

Režisieriaus Aido Giniočio suburta kūrėjų komanda kelia dviprasmiškus moralinius klausimus, tačiau net neketina pateikti atsakymų. Tai paliekama XXI a. žiūrovams/stebėtojams, pripratusiems vartoti viską, teatrą – taip pat.

Vaizduotė ir patirtis kuria svajones, o svajonės – ateitį. Mes esame tai, ką svajojame. Nužudę svajonę, mes naikiname save. O naikindami save, sunaikiname kitus.

Spektaklį remia Lietuvos kultūros taryba