„Apie akademiją, kol ten nestudijuoji, prisiklausai visokių legendų“, – sako Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Karolina Kildaitė, Elina Kuprijaškinaitė, Danas Kavaliauskas ir Eimantas Seselskis. Ką tik pabaigę pirmąjį vaidybos studijų pusmetį jie jau išbandys savo jėgas didžiojoje scenoje – vasario 8 d. debiutuos režisierės, savo kurso vadovės Ievos Stundžytės spektaklyje „Bakchantės: Aktas“ teatre „Atviras ratas“. Naujųjų spektaklio kūrybinės komandos narių laukia iššūkis ne tik šių dienų kontekstuose atrakinti Euripido tragediją, bet ir atlikti sudėtingą, daug energijos reikalaujančią choreografiją.

Prieš pat pirmąjį susitikimą su žiūrovais su Karolina, Elina, Danu ir Eimantu kalbamės apie tai, kas jauną žmogų atveda į teatrą, kas nutildo vidinį kritiką ir kokią vietą vaidybos studento gyvenime užima dėmesys psichologinei sveikatai.

„Bakchantės: Aktas“ yra jūsų pirmas pasirodymas profesionaliojoje scenoje. Esate žiūrovams dar nepažįstami veidai – papasakokite, kas esate ir kas atvedė jus į teatrą?

Karolina: Vaikystėje turėjau labai didelę scenos baimę – per atsiskaitymus muzikos mokykloje man net keliai drebėdavo. Pamaniau, kad reikėtų su šia problema susitvarkyti, o pusseserė su pusbroliu paragino ateiti į Kauno dramos teatro mokyklėlę – juk ten kiekvieną savaitę tenka pasirodyti bent prieš mažytę auditoriją. Kai atėjau į tą aplinką, buvau paauglė, tai buvo laikas, kai svarbu atrasti savo draugus, savo chebrą, su kuriais galima kalbėti, žaisti ir eksperimentuoti. Darydavome mažus etiudus, kvailiodavome, vėliau prasidėjo rimtesni pokalbiai apie asmenines patirtis. Komandiškas, betarpiškas kūrybinis procesas labai sužavėjo, o vėliau ir toliau vedė per visą vaidybos kelią. Šiais metais baigiau žurnalistikos studijas ir įteikusi baigiamąjį darbą susidūriau su klausimu – o kas dabar? Žurnalistiką studijavau veikiau iš reikalo, o paauglystėje pradėtą vaidybos kelią tęsiau „Young Blood“ kino mokykloje, vaidinau trumpo metro filmuose. Visa tai man labai patiko, tačiau drąsa stoti į LMTA atsirado tik po pirmųjų studijų.

Eimantas: Teatre esu seniai – nuo vaikystės Plungėje lankiau teatro grupę „Saula“. Nuo labai anksti tiksliai žinojau, kad noriu būti teatre ir studijuoti vaidybą – tai padėjo nuolat to siekti kryptingai dirbant. Vaikystėje tėvams nuolat rengdavau įvairiausius improvizuotus pasirodymus, turėjau daug energijos, visur rodydavausi, norėjau būti dėmesio centre. Dėl to ir iš aplinkinių nuolat girdėdavau: „Šitas tai jau bus aktorius“. Teatro grupėje po pirmųjų pasirodymų sužavėjo tai, kiek spektaklis gali suteikti žiūrovui – nuo džiaugsmo, įkvėpimo iki galimybės kalbėti apie savo problemas, pakeisti požiūrį. Norėjau tai paversti savo kasdienybe.

Danas: Nuo penktos klasės Vilniuje lankiau Mažąją teatro akademiją, tad mano pirmosios teatro pamokos vyko Sluškų rūmuose. Jau tuomet tvirtai tikėjau, kad būtent šiuose rūmuose vieną dieną mokysiuosi. Visuomet buvau labai energingas, judrus ir smalsus. Būtent teatre supratau, kad galiu būti visoks: ir verkti, ir juoktis, ir būti rimtas, ir išsitaškyti  čia tiesiog nėra rėmų. Teatras  visiškai kitoks pasaulis, kurį aš galiu kurti pats. Iki 12 klasės kryptingai siekiau aktorystės, bet atėjus apsisprendimo laikui suabejojau tuomečio kurso vadovo metodais ir nusprendžiau nestoti. Po to sekė labai didelės nesėkmės, praradau ugnelę, nusprendžiau, kad tai nėra mano gyvenimo pašaukimas, ir tris metus prabimbinėjau. Galiausiai supratau, kad aktoriumi tapti per vėlu, tad stojau į režisūros studijas Klaipėdoje. Ten praleidus metus ambicijos sustiprėjo, o režisierius Aidas Giniotis Vilniuje kaip tik rinko aktorių ir režisierių kursą – nepadvejojau ir palikau ramų uostamiestį.

Elina: Aš į teatrą irgi atėjau mokykloje – lankiau būrelį ten pat, kur Karolina. Pradėjau domėtis teatru vis labiau ir galiausiai tvirtai žinojau, kad noriu stoti į vaidybą. Nors nepavyko iš pirmo karto, nepraradau vilties. Priešingai – užsidegė didžiulis noras vis tiek tai pasiekti. Meilė teatrui augo su laiku. Kartais nepasitikiu savimi bei daug abejoju, tad ir pradžioje nebuvau užtikrinta, ar pavyks įstoti į vaidybą. Visgi kaskart apsilankiusi spektakliuose stebėdavau aktorius ir vis stipriau jausdavau, kad noriu būti tarp jų; kelionė į teatrą man tapo procesu, kurio metu palengva išsigryninau tai, ką viduje stipriai jaučiau – mano vieta yra čia.

Pirmieji studijų metai – ypač spartaus profesinio augimo laikas, dabar įvyks ir pirmieji susitikimai su žiūrovais.

Kokia šio laikotarpio patirtis ar atradimai jums atrodo svarbiausi?

Eimantas: Buvimas čia ir dabar, buvimas komandoje. Jeigu vienam komandos nariui kažkas yra blogai, viskas griūna. Dėl to turime dirbti, kad kiekvienas jaustųsi gerai.

Karolina: Per šį laiką supratau, kad kai labai noriu, galiu labai daug. Iš esmės žmogus turi neribotą erdvę plėsti savo galimybes. Didelio noro akivaizdoje tikslo įgyvendinimui visada atsiras ir jėgų, ir psichinės stiprybės.

Elina: Mokykloje nebuvau pripratusi daug dirbti, o atėjusi į akademiją supratau, kad čia praslysti nepavyks. Tai man labai patinka – o kai patinka, lengviau ir stengtis. Noras dirbti vardan tikslo, pačiai stumtis į priekį yra vienas svarbiausių atradimų.

Danas: Man, ko gero, didžiausias atradimas buvo kurso vadovai. Jie iš tikrųjų rūpinasi studentais ne tik kaip aktoriais, bet ir kaip žmonėmis. Jiems svarbi mūsų psichologinė būklė, sveikata, tai, kaip jaučiamės ir akademijoje, ir gyvenime.

Karolina: Labai džiaugiuosi, kad patekau į kursą, kuriame yra kuriama tokia saugi aplinka ir klysti, ir bandytis. Tai leidžia kūrybiškai atsiverti, ieškoti visiškai kitų kampų, pamatyti savo pačios galimybes, kurias net negalvojau turinti. Apie akademiją, kol ten nestudijuoji, prisiklausai įvairiausių legendų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nestojau iškart po mokyklos – tuo metu bijojau tiek kritikos, nes dar nemokėjau jos priimti, tiek to, kas laukia tuose Sluškų rūmuose. Mano baimės visiškai nepasitvirtino. Kurse kuriama saugi puoselėjimo aplinka – tai daro ne tik mūsų vadovai, bet ir draugai. Čia ieškoma ryšio ir pagalbos – tuo labai džiaugiuosi.

Danas: Kartais vaidindami nueiname į itin gilias emocijas – tuomet vadovai iškart sustabdo, pabrėžia, kad taip žalojame save. Jie žino, kas veikia, o kas – ne, ir nori dalintis savo patirtimi. Man atrodo, kad tokių dėstytojų yra labai mažai. Mūsų studijose ir kūryba, ir bendradarbiavimas vyksta drauge su dėstytojais, esame viena komanda, bet čia pat mus skatina jausti asmeninę atsakomybę už tai, kiek išmoksime, kiek darbo įdėsime. Net pastabų sakymas paremtas savarankiškų ieškojimų skatinimu. Dėstytojai už tave nepastatys spektaklio, nesukurs vaidmens – turi pats kapstytis ir ieškoti, jie gali tik suteikti gaires. Spektaklis „Bakchantės: Aktas“ taps jūsų susitikimu scenoje su vyresniaisiais kolegomis. Kaip sekėsi atrasti savo santykį su jais, pačiu spektakliu, pažinti savo kūno galimybes per šokį?

Karolina: Pirmą kartą pamačius šį spektaklį kirbėjo vienintelė mintis – kaip aktoriai sugeba tiek šokti ir čia pat išsakyti tekstus? Labai žavėjausi jų darbu. Jaučiu nemažai jaudulio prie jų prisijungdama, tačiau komanda mums primena svarbų dalyką – čia esame ne be priežasties. Tai labai motyvuoja.

Danas: Nuo pat pirmos tūso scenos spektaklyje supratau, kad kada nors norėčiau čia suvaidinti, net spirgėjau, kaip norėjosi su visais išbėgti į sceną! Sužinojus, kad vaidinsime ir mes, įsijungė visai kitoks kvėpavimas – gavome milžinišką šansą pasirodyti, tad noriu šiam darbui atiduoti 150 procentų savęs. Šis spektaklis veikia kaip susilipdymo ritualas – kolegos pasakojo, kad jo dėka labai suartėjo, išsisprendė daug tarpusavio problemų, tad tikiu, kad ir mus keturis tai sustiprins kaip komandą. Repeticijų metu tenka suvirškinti labai daug informacijos. Ne visada pavyksta iš pirmo karto, bet kitą dieną po sunkios repeticijos ateiname su naujomis jėgomis ir jaučiame, kad kūnas viską prisimena. Nenorime nuvilti spektaklio komandos, todėl stengiamės atiduoti visas jėgas, nepoilsiauti ir netinginiauti.

Eimantas: Kai pirmą kartą pamačiau šį spektaklį, maniau, kad niekuomet neatlaikyčiau tokio fizinio krūvio. Tačiau išmokus judesius, pažįstant pjesę ateina antras kvėpavimas ir net nespėji pajusti nuovargio. Kai pirmą sykį turėjome įstoti be choreografės skaičiavimo, susipainiojau, bandžiau pataikyti, maniau, kad bus visiškas chaosas, bet tuomet pamačiau, kad visi judame sinchroniškai ir viską padarome teisingai. Tada išties supratau, kad esame komanda, vieni kitus užkraunantys energija. Kai tai įvyksta, lengva negalvoti apie nuovargį ar skausmą.

Elina: Vaidybos studijose turime nemažai judesio paskaitų, per kurias irgi tenka neblogai pasitengti – tai tokios cardio paskaitos. (juokiasi) Žinoma, spektaklio repeticijos – visai kas kita. Tačiau su kiekviena repeticija tampa vis paprasčiau, nes užsidega vidinis variklis: aš galiu. Tokiame spektaklyje sudalyvauti be galo įdomu – šokio ir vaidybos junginys čia susijungia į nuostabų rezultatą. Teatro studijos reikalauja nuolatinės kūrybinio raumens mankštos, nuo kurios neatsiejamas ir įkvėpimas. Kokiose kitose srityse jo ieškote, kas leidžia patirti dar įvairiapusiškesnį žvilgsnį į supantį pasaulį?

Karolina: Man patinka ieškoti įkvėpimo aplinkoje. Stebėdama ją ir mane supančius žmones lavinu savo pačios gebėjimus. Praeitą semestrą režisieriai darė daiktų etiudus, kuomet scenoje pastatomi trys daiktai ir iš jų reikia kurti istoriją. Tokį metodą pradėjau taikyti ir per savo pasivaikščiojimus – juk dažnai gatvėje pastebime neįprastus, ne vietoje atsidūrusius daiktus, pavyzdžiui, nukritusias pirštines, ir už kiekvieno jų gali slypėti įdomi istorija. Pradėjus tokių pasakojimų ieškoti dalykuose, kurios kiti praeitų ir nepastebėtų, atsiveria vaizduotė.

Eimantas: Man daugiausiai įkvėpimo suteikia gamta, ten nusiraminu. Esu kilęs iš Plungės, nedidelio miesto, tad atvykus į Vilnių gamtos man tikrai trūksta. Sostinėje, kaip ir Karolina, įkvėpimo semiuosi iš aplinkos, stebėdamas žmones. Dar gyvendamas Plungėje mėgdavau atsisėsti kavinėje prie lango ir stebėdavau praeivius, kartais užrašų knygutėje netgi žymėdamasis pastabas apie juos: kiek žmonių praėjo, kokiomis spalvomis apsirengę… Mėgdavau stebėti jų išraiškas, manieras, kartais – net jas atkartoti. Gali skambėti keistai, bet kūrybiškumui tai labai padeda.

Danas: Mane labiausiai įkvepia muzika, pasivaikščiojimai jos klausantis. Mėgstu kurį laiką klausytis vienos ir tos pačios dainos – tai darant kyla įvairūs vaizdiniai, didelę dalį savo idėjų ar etiudų sugalvojau būtent taip. Pirmą studijų pusmetį svarbiausias tikslas buvo gebėti išgirsti ir pamatyti. Dėl to mėgstu vienas išeiti į barą. Man patinka atokiau atsisėsti su savo gėrimu – taip pamatau labai įdomių personažų. Tikiu, kad kuo daugiau bendrausi, kuo daugiau pažinčių turėsi, tuo labiau plėsis akiratis bei vaizduotė. Tada bekuriant jau žinosi, į kokį stalčiuką įlįsti ir ką iš jo pasiimti. Šiame etape reikia į galvą dėtis net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus.

Elina: Man kūryba ir įkvėpimas siejasi su atsipalaidavimu. Kai esi atsipalaidavusi, visi procesai vyksta gerokai sklandžiau. Paantrinsiu kolegoms – įsikvėpti padeda muzika ir aplinkos stebėjimas. Tai suteikia galimybę panirti kitokį būvį, įsijausti į „čia ir dabar“ būseną. Galbūt skamba keistai, kad mes taip mėgstame stebėti žmones, bet man tai yra labai gražu – įdomu žiūrėti, analizuoti, kaip kiti veikia, kodėl jie būtent taip kalba ir elgiasi. Tada jaučiuosi iš tiesų matanti gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Spektaklis „Bakchantės: Aktas“ (rež. I. Stundžytė) – vasario 8 d. 19 val. Menų spaustuvėje
(Šiltadaržio g. 6, Vilnius).