Apie ką?

Veiksmas nukelia į mažą Lietuvos miestelį Rokiškio rajone. Aplink paauglius Živilę ir Darių besisukantis pasaulis – kartais absurdiškas, juokingas, o kartais žiaurus. Toks, nuo kurio visiems kartais norisi pabėgti. Živilė tiki, kad išsigelbėjimas yra Akropolis – miestas, kuriame visi žmonės laimingi, ir kur išsisprendžia visos problemos. Tereikia į jį pabėgti. Tačiau ką daryti, jeigu iš tikrųjų nėra jokio svajonių miesto? Jei tai tik paprasčiausias prekybos centras?

Scenoje septyni aktoriai iš spalvingos situacijų karuselės ir daugybės skirtingų personažų kuria vieną istoriją apie šių dienų pasaulį, kuris būna visoks. O kartais ir be galo gražus. Spektaklio kūrėjai atskleidžia savo kritišką požiūrį į šiuolaikinę visuomenę, diagnozuodami pagrindinę ligą – vienatvę, kuri ir provokuoja abejingumą ir susvetimėjimą.

Iš recenzijos

„Spektaklio scena – balta linija apibrauktas kvadratas, primenantis žaidimų aikštelę, kurioje vyksta pjesės veiksmas. Tačiau žiūrovo matoma erdvė daug didesnė – šalia užbrėžtos aikštelės surikiuotos pagrindinės spektaklio scenos ribų kėdės. Scena scenoje. Toks įvaizdis priartina žiūrovą prie spektaklio proceso, nepalieka slaptos erdvės, kurioje aktorius galėtų pasislėpti nuo žiūrovo. Užribyje matome ir drabužių pakabas su skirtingų personažų bei Akropolio reklaminių klipų kūrėjų kostiumais.

Spektaklyje daug veikėjų – kiekvienas aktorius kuria po keletą vaidmenų. Visi vaidmenys turi aiškią prasmę ir paskirtį bendrame kontekste. Scenoje vienu metu yra tik keletas veikiančių aktorių, tačiau už scenos kvadrato galima matyti besiruošiančius kitus aktorius, laukiančius savo eilės įžengti į sceną. Kiekvienas aktorius erdvėje veikia labai aktyviai, nėra jokių abejonių dėl savo  buvimo scenoje, tai rodo visišką pasitikėjimą savo kuriamu personažu. Epizodiniai veikėjai pagyvina spektaklio temą, į erdvę įlieja įvairių emocijų ir kuria aiškią pagrindinių veikėjų – Živilės ir Dariaus (akt. Vytautas Leistrumas) – siužetinę liniją.

Ne visi personažai scenoje susiduria su Živile ir Dariumi. Keletas jų net nėra susiję su pagrindiniais veikėjais, tačiau vienaip ar kitaip yra jų aplinkos dalis, kuri parodo aiškų požiūrį į esmines spektaklio problemas. Šie veikėjai ir paskatina Živilę pabėgti, o Darių jos ieškoti.

Spektaklio pabaiga ypatinga. Palieka gilų įspūdį. Nes visi epizodai, privertę žiūrovą juoktis iki ašarų, pabaigoje sukelia gailestį ir beviltiškumą, pasirodo esą tušti. Spektaklio pabaiga taip pat lieka priklausoma nuo žiūrovo. Ji nėra griežtai apibrėžta. Pačiam žiūrovui palikta nuspręsti, kaip baigiasi spektaklis – gerai ar blogai.

Pabėgimas į Akropolį – spektaklis apie pasiklydusius žmones, nerandančius paguodos kasdienybėje ir kuriančius didelius planus, kaip iš jos pabėgti. Tai sukrečianti istorija apie neišgalvotus dalykus.“ iš Rimgailės Renevytės recenzijos „nksčiau ar vėliau vis vien reiks pabėgt“.

Įvertintas spektaklis

Pjesė „Pabėgimas į Akropolį“ lietuvių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė`07“ buvo išskirta tarp penkių geriausių kūrinių. Antrajame festivalio „Versmė`08“ etape Aidas Giniotis buvo apdovanotas už šios pjesės pastatymą kaip geriausias režisierius.