Visai neseniai, kalbėdamas vienoje iš nesvarbu kokioje televizijoje, nesvarbu su kokiu aktoriumi, Rytis Zemkauskas prisipažino, kad vengia eiti į spektaklius, kuriuose griaunama ketvirtoji teatro siena. „O, visai kaip aš“, – pagalvojau aš. Ir iš tikrųjų: mano, kaip žiūrovo didžiausia privilegija yra ta, kad aš galiu ramiai pasislėpti kėdėje ir teisti, ir žavėtis iš tolo. Priešingu atveju, nebegaliu jaustis saugi ir tokia sėkmingai pasitikinti savimi. Argi negana to, kad ir taip ateinu nežinodama, kas manęs laukia, ir ko tikėtis? Ne?

Bet, kaip dažnai būna, tik pradėk, ko nors vengti, žinovo tonu atsakydamas: „Ačiū, bet dėkui ne“, ir piktieji karmos žmogeliukai privers nepaisyti savo išankstinių nuostatų. Bet šįkart, visai ne kaip dažnai būna, kaip niekada buvo dėl to apsidžiaugta.

Teatro laboratorija „Atviras ratas“, įkurta 2006 m., jau senokai tapo reiškinys ir renginys, apie kurį prasitarus, dažniau išgirsi: „Tai ką, dar nebuvai?“, o ne: „O apie ką ten?“. Ir labai gerai. (Apskritai, keisti ir nelabai suprantami tie nuogąstavimai, kad „žmonėms nebereikia teatro“.  Tai ką veikia visos tos sausakimšos salės? Bet vėlgi, tai – kita tema.)  Šių metų lapkričio 30 d. Menų spaustuvėje pristatytas naujas „Atviro rato“ spektaklis „Lietaus žemė“, režisuotas (aha!) Aido Giniočio. Tai – biografinėmis ir labai individualiomis, tiksliau, individualizuotomis žmonių dramomis paremta iš improvizacijų suregzta istorija, kurią inspiravimo tikra mūsų visų (Lietuvos? Tik Lietuvos?) praeitis, viena didelė tragedija – karas. Tai – tarpukario ir pokario likimo istorijos, prarasti gyvenimai ir sunaikinimas to, be ko neįmanoma įsivaizduoti jokios darnios ir laimingos visuomenės: pasitikėjimo vienas kitu. Skaityti toliau »