Visai neseniai, kalbėdamas vienoje iš nesvarbu kokioje televizijoje, nesvarbu su kokiu aktoriumi, Rytis Zemkauskas prisipažino, kad vengia eiti į spektaklius, kuriuose griaunama ketvirtoji teatro siena. „O, visai kaip aš“, – pagalvojau aš. Ir iš tikrųjų: mano, kaip žiūrovo didžiausia privilegija yra ta, kad aš galiu ramiai pasislėpti kėdėje ir teisti, ir žavėtis iš tolo. Priešingu atveju, nebegaliu jaustis saugi ir tokia sėkmingai pasitikinti savimi. Argi negana to, kad ir taip ateinu nežinodama, kas manęs laukia, ir ko tikėtis? Ne?

Bet, kaip dažnai būna, tik pradėk, ko nors vengti, žinovo tonu atsakydamas: „Ačiū, bet dėkui ne“, ir piktieji karmos žmogeliukai privers nepaisyti savo išankstinių nuostatų. Bet šįkart, visai ne kaip dažnai būna, kaip niekada buvo dėl to apsidžiaugta.

Teatro laboratorija „Atviras ratas“, įkurta 2006 m., jau senokai tapo reiškinys ir renginys, apie kurį prasitarus, dažniau išgirsi: „Tai ką, dar nebuvai?“, o ne: „O apie ką ten?“. Ir labai gerai. (Apskritai, keisti ir nelabai suprantami tie nuogąstavimai, kad „žmonėms nebereikia teatro“.  Tai ką veikia visos tos sausakimšos salės? Bet vėlgi, tai – kita tema.)  Šių metų lapkričio 30 d. Menų spaustuvėje pristatytas naujas „Atviro rato“ spektaklis „Lietaus žemė“, režisuotas (aha!) Aido Giniočio. Tai – biografinėmis ir labai individualiomis, tiksliau, individualizuotomis žmonių dramomis paremta iš improvizacijų suregzta istorija, kurią inspiravimo tikra mūsų visų (Lietuvos? Tik Lietuvos?) praeitis, viena didelė tragedija – karas. Tai – tarpukario ir pokario likimo istorijos, prarasti gyvenimai ir sunaikinimas to, be ko neįmanoma įsivaizduoti jokios darnios ir laimingos visuomenės: pasitikėjimo vienas kitu.

„Lietaus žemė“ – visiško minimalizmo triumfas. Jau nekalbant apie visų aktorių sėdėjimą ratu, o žiūrovų – aplink aktorių ratą (būtent čia ir pasitinka didysis nejaukumas: matau ne tik priešais sėdinčius aktorius, bet ir priešais sėdinčius žiūrovus ir jų reakcijas: nepatogu ypač, kai tvardaisi nuo nenumaldomo ašarų pliūpsnio, matydamas tuos, kurie jau nesusitvardė), kostiumus ar šviesų „šou“, rekvizitą (akordeono dėklai, daugiausiai tarnavę kaip kėdės). Netgi muzika – daugiausia a capella.  Pats istorijos pasakojimas vyksta ne preciziškai ir dėsningai plėtojant „žingsnis po žingsnio“ link kulminacijos, bet tarsi varijuojant, improvizuojant pagal laisvai,neva pasirenkamą scenarijų. Kodėl tarsi ir neva? Todėl, kad, manau, patikėjimas ne tarsi ir ne neva improvizacija yra pirmas žingsnis, kurį žengiant, tave, savanorį,  apgauna, o po to, žinoma, daug lengviau ir visiškai užkariauti (šypsodamasi teigė apžvalgos autorė – red. past.).

Pagrindinė tema: tarpukario ir pokario laikotarpių įtaka ne žemėlapiui, ne istorijos vadovėliams, o paprastiems, politinių intrigų tiesiogiai, „iš viršaus“ nevaldantiems žmonėms. Betarpiškai naudojantis įvairiais, jau savotiškai archetipais tapusiais įvaizdžiais, į pirmą planą iškeliama emocija, kuri būtent, kad ir kokia būtų, yra svarbiausia ir, savaime supranta, stipriausia viso spektaklio dominantė. Sentimentalumas, kurio visos briaunos išaštrintos taip, kad nepaliktų nė vieno nenugalėto salėje esančio žiūrovo. Po velniais, čia net krikščionių malda, sukalbėta kaip masinė mantra, buvo tokia galinga ir dvasinga, kad galėtų paveikti bet kurį, nepriklausomai nuo jo išpažįstamos religijos.

Kita vertus, tarpukario ir pokario yra tokie sudėtingi ir vis dar iki galo mūsų nesuvirškinti, nesusitaikyti ir neįsisąmoninti laikotarpiai, kad turbūt labai sunku apie juos kalbėti viešai. Tiek nuoskaudų, tiek nesusitaikymo ir sudužusių vilčių negalėtų sugalvoti joks, kad ir pats talentingiausias, menininkas. Tad galbūt todėl yra pasirinkta būtent biografinių improvizacijųforma? Tarsi apsidraudžiant nuo galimos pernelyg audringos visuomenės reakcijos? Tikiuosi, ne, tikiuosi, kad „Lietaus žemė“ tėra pamatas, atspirties taškas, pradžia į daug drąsiau, ryžtingiau, su daug šviesų, kostiumų ir t.t. ne todėl, kad toreikia ar būtina, o todėl, kad tikros žaizdos negydomos negyja.

Spektaklyje vaidina ir visi pagrindinius vaidmenis atlieka: Eimantas Bareikis, Agnė Kaktaitė, Giedrius Kiela, Marija Korenkaitė, Vytautas Leistrumas, Ieva Stundžytė, Jonas Šarkus, Vesta Šumilovaitė, Justas Tertelis, Benita Vasauskaitė, Judita Urnikytė. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Ramunė Skrebūnaitė.

Visos šioje apžvalgoje panaudotos nuotraukos yra iš teatro laboratorijos  „Atviras ratas“ archyvo, fotografavo Stasys Paškevičius.