Paskutinės Naujienos »

08-Brang mok 49 foto-D.Matvejevas-¬Liepos 27 – rugpjūčio 3 d. Sozopolyje (Bulgarija) vyks V-asis tarptautinis menų forumas „Montfiz Art Fest 2014“, kuriame bus rodomas Ievos Stundžytės režisuotas spektaklis „Brangioji mokytoja“ pagal L. Razumovskajos pjesę. Festivalį organizuoja didžiausias Bulgarijos teatro, muzikos, šokių ir kalbų mokyklų tinklas MONTFIZ. Apart spektaklių, festivalyje organizuojamos kūrybinės dirbtuvės dalyviams, ypatingą dėmesį skirdamas vaidybos, vokalo, scenos kalbos, sceninio judesio, ritmo, kūrybinio rašymo ir šokio improvizacijų kūrybinėms dirbtuvėms, kurias ves pripažinti savo sričių profesionalai iš įvairių šalių. Festivalio metu organizuoti ir vesti šešių dienų vaidybos seminarą tema „Šiuolaikinis aktoriaus mokymas“ pakviestas režisierius, aktorius,  teatro pedagogas,  teatro ATVIRAS RATAS meno vadovas, LMTA vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis bei teatro ATVIRAS RATAS aktorė, LMTA dėstytoja asistentė, scenos judesio lektorė Judita Urnikytė, kuri ves sceninio judesio užsiėmimus.

Spektaklio “Brangioji mokytoja” (pagal L. Razumovskajos pjesę) premjera įvyko 2012m. Spektaklį režisavo LMTA vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja, režisierė ir dramaturgė Ieva Stundžytė.  Tai jau penktasis Ievos Stundžytės režisuotas spektaklis. Apart jo, režiserė yra sukūrusi spektaklius “DiViDukas” (pagal T. Ahrens’o pjesę), “Išlaisvinti Žaną” (pagal J. Anouilh pjesę “Vyturys”), “Antigonė  (ne mitas)”, “Ofelijos” (pagal Ievos Stundžytės to paties pavadinimo pjesę).

Vienos dalies spektaklis „Brangioji mokytoja“, pagal to paties pavadinimo 1980 m. parašytą Liudmilos Razumovskajos pjesę – tai skaudžiai aštrus ir pavojingu jaunystės maksimalizmu pulsuojantis spektaklis, nagrinėjantis opią jauno žmogaus ir jį supančio suaugusiųjų pasaulio santykių temą, tai virš laiko ir erdvės pakibęs santykių veidrodis, atspindintis skaudžiai trapų ir šiek tiek pavojingą mokytojos ir jos mokinių bendravimą, pamažu virstantį nevaldomu mokinių manipuliavimu ir žiauriu psichologiniu teroru. Šiame spektaklyje pirmą kartą profesionalioje scenoje debiutavo režisieriaus, Vaidybos ir režisūros katedros vedėjo doc. Aido Giniočio vadovaujamo kurso studentai, šiemet sėkmingai užbaigę studijas: Gelminė Glemžaitė, Danas Kamarauskas, Jurgis Marčėnas ir Gabrielius Zapalskis. Pagrindinį – Mokytojos vaidmenį spektaklyje kuria kviestinė “Keistuolių teatro” aktorė Aldona Vilutytė.

Spektaklis “Brangioji mokytoja” sėkmingai gastroliavo užsienyje, 2013 m. buvo parodytas tarptautiniame festivalyje “Festival dei Due Mondi” Spolete (Italija), “Baltijskij Dom” festivalyje Sankt Peterbuge ir VGIK tarptautiniame studentų festivalyje Maskvoje.  Užsienio publika, teatro profesionalai ir kritikai itin palankiai įvertino spektaklio režisūrą, aktorinius darbus, gyrė “profesinę brandą ir ryškų teatrinės mokyklos braižą”.

„MONTFIZ Art Fest” – tai aštuonias dienas trunkantis festivalis, vykstantis kiekvienais metais liepos mėnesį Bulgarijoje, Sozopolio miestelyje prie Juodosios jūros. Pagrindinė festivalio idėja – keistis praktine kūrybine patirtimi ir sudaryti sąlygas tarptautiniams teatro meno mainams, susipažįstant su skirtingų šalių mokymosi metodais praktinių užsiėmimų metu.

nuotrauka I.Stundžytė

nuotrauka I.Stundžytė

Liepos 6 d. Spoleto mieste (Italija) 57-ojo tarptautinio festivalio „Festival dei Due Mondi“ („Dviejų pasaulių festivalis“) metu vyksiančioje Europos jaunojo teatro programoje bus parodytas nepriklausomo Lietuvos teatro ATVIRAS RATAS režisierės, LMTA Vaidybos ir režisūros katedros dėstytojos Ievos Stundžytės spektaklis pagal V.Šekspyro komediją „Dvyliktoji naktis, arba Kaip norite“, kuriame dalyvauja LMTA II aktorių kurso, vadovaujamo aktorės ir teatro pedagogės doc. Eglės Gabrėnaitės, studentai Rūta Šmergelytė, Justina Smieliauskaitė, Karolis Kasperavičius bei Emilis Pavilionis. Spektaklio pagrindą sudaro pačių aktorių-studentų kūrybinės improvizacijos, atskleidžiančios daugialypę ir subtilią meilės temą. Meilės, kurios nevaržo fizinės ribos, tradicijų sukonstruoti rėmai ir primityvūs  jos įvaizdžio stereotipai.Aktorių asmeninė patirtis, drąsi pozicija bei individuali pasaulėžiūra kartu su Šekspyro „Dyliktosios nakties“ personažais sukuria paradoksalią, juokingai graudžią jaunų žmonių istoriją. Žmonių, kurie vis ieško atsakymo į klausimą – mylėti ar būti mylimiems? Skaityti toliau »

KULI FAMILY koncertinė programa “Būn tep”

Rugpjūčio 27d. 19:00 Vilniaus mokytojų namų vasaros terasa

 

2% parama teatrui

Brangūs teatro ATVIRAS RATAS žiūrovai, kviečiame Jus paremti mūsų teatrą. Dėkojame už Jūsų apsisprendimą.

Prašymas (forma FR0512 v.2) gali būti pateiktas tokiais būdais: tiesiogiai įteiktas AVMI darbuotojui, atsiųstas klasikiniu paštu, elektroniniu būdu pagal VMI prie FM nustatytą tvarką. Iki 2014m. gegužės 1d.

Forma FR0512 v.2 : duomenys apie paramos gavėją (6S vienetas, turintis teisę gauti paramą): E2 (gavėjo identifikacinis numeris (kodas) 300601840; E3 (mokesčio dalies paskirtis) teatras Atviras ratas; E4 maksimaliai galima pasirinkti 2 proc.; E5 daugiausia galima pasirinkti iki 2017 metų

Žvilgterėjus į Rytus

Karolina Matuszewska
Nowa Siła Krytyczna
2013-10-30
 

(…)Trečiąją festivalio „Žvilgsnis į kultūrą“ (Eye on Culture) dieną pasirodė nepriklausoma lietuvių teatro grupė Atviras ratas iš Vilniaus, jai vadovauja režisierius Aidas Giniotis. Abiejų parodytų spektaklių – „Pabėgimas į Akropolį“ ir „Lietaus žemė“ – naratyvas apie dabarties lietuvių savimonės ir tapatybės problemas yra tiesiogiai orientuotas į žiūrovus. „Pabėgime į Akropolį“ garsusis Vilniaus prekybos centras pakeliamas iki visų išsvajoto dieviškojo Olimpo lygmens. Viena vertus, ta konsumpcijos (vartotojiškumo) karalija  žadina vaizduotę ir generuoja svajones, kita vertus, joje pilna tokių medijų sapaliojimų, kuriais kasdien maitinami televizijos žiūrovai, galų gale tampantys pavojingu geidulių šaltiniu su dugne glūdinčia tragedija.

Teatras Atviras ratas savo spektaklius kuria praktiškai iš nieko. Nedidukė kvadratinė scena yra, tiesą sakant, visiškai tuščia. Išilgai jos priešpriešinių kraštinių septyni aktoriai sėdi ant taburečių tarp kostiumų ir keleto rekvizitų, kurie bus panaudoti atskirose scenose. Stebi, kas kaip tik dabar vyksta. Dvi gitaros, kuriomis protarpiais pritariama pačių dainuojamoms dainoms. Atskiri epizodai keičiasi labai greitu, energingu tempu. Aktoriai lengvai įsikūnija į vis kitus personažus – mokinių, namų šeimininkių, televizorių vakarais spoksančių tėvų, „kietuolių“ ir juokdarių, neįvertintų artistų ar populiarių televizijos laidų vedėjų. Visi jie vaizduojami stambiais štrichais, neretai karikatūriškai ar groteskiškai. Beje, visą spektaklį virte verda aktorių energija, trykšta geras humoras – sukuriamas  bendrumo su žiūrovais jausmas, jie skatinami drauge dainuoti, ploti. Nieko keisto, kad tai pavyksta, mat pasakojama istorija apie kelionę į Meką, kuria turi tapti prekybos centras „Akropolis“, o tai Lenkijoje puikiai pažįstama. Netgi nereikia specialiai keisti kultūrinių asociacijų lauko, kad susirastum Varšuvos „Akropolio“ atitikmenį. Skambant dainai „Eternal flame“, ore tvyro klausimas, ar tos vietos šiandien iš tikrųjų tampa mūsų garbinamomis šventovėmis, o vartojimo reikmių tenkinimas – naująja mūsų religija.

Tų komedinių gaidų visai nėra „Lietaus žemėje“. Ant akordeonų futliarų sėdintys aktoriai pirmuoju asmeniu pasakoja apie karą ir pokarį. Jų tekstai paimti iš autentiškų tuo metu gyvenusių žmonių pasakojimų – rasti knygose ir spaudoje skelbtose jų biografijose, atsiminimuose, girdėti gimtuosiuose namuose iš senelių. Nepaisant kalbos barjero (beje, žiūrovai gali klausytis simultaninio vertimo), aktorių kalba puikiai suprantama, jų klausomasi susikaupus, tvyro įtampa. Pasirodo, nieko daugiau ir nereikia, kad būtų sukurtas teatras, užvaldantis ir jaudinantis žiūrovus. Tie keli daiktai, kuriuos aktoriai atsineša į sceną, ir yra jų herojų išgyvenimų simboliai. Šeimos nuotrauka, laiškas, pačių pasidaryti valgymo įrankiai iš lagerio – tai tik likučiai, nuotrupos, bet juose slypi ištisos žmonių gyvenimo istorijos, daiktai sukelia daugybę prisiminimų ir liudija žodžių autentiškumą. Varšuvoje Lenkijos žydų istorijos muziejuje neseniai kaip tik atidaryta paroda „Daiktų biografija“. Visi šio spektaklio rekvizitai galėtų būti eksponuojami šioje parodoje kaip tų laikų liudininkai. (…)

Šaltinis : www.e-teatr.pl/pl/artykuly/171823.html

KO AIDAS GINIOTIS MOKO TEATRO KRITIKUS

Aušra Kaminskaitė
7 meno dienos
NR. 43 (1057), 2013-11-22

Prieš keletą metų vienas LMTA studentų kursas turėjo galimybę dalyvauti commedia dell’arte seminare, kurį vedė Milano teatro akademijos dėstytojas. Viena jaunųjų aktorių tada pasakė, kad dirbti buvo nepaprastai sunku, nes teko daryti tai, ko akademijos paskaitose daryti neleidžiama – rodyti, perspausti, juokinti… Lietuvoje su šiuo žanru aktoriams, o juo labiau žiūrovams, susidurti beveik netenka. Todėl labai džiugina Aido Giniočio gebėjimas skoningai statyti Carlo Gozzi pjeses – prieš savaitę „Menų spaustuvėje“ pristatyta „Meilė trims apelsinams“ yra jau trečioji (po „Karaliaus elnio“ ir „Princesės Turandot“). Tačiau svarbiausia čia pasirodė esanti ne commedia dell’arte, bet Aido Giniočio pozicija Lietuvos teatro atžvilgiu, kurią jis išsakė „prisidengdamas“ Gozzi pjese.

Keisčiausiai spektaklyje turėjo jaustis teatro kritikai, per begalę citatų turbūt vargiai galėję matyti, kas būdinga būtent „Meilei trims apelsinams“. Žinoma, netikėtas pats spektaklio principas – istorija (apie juoktis nemokėjusį princą, įžeidusį burtininkę ir užkerėtą įsimylėti tris apelsinus) pasakojama beveik kiekvieną sceną interpretuojant kaip konkrečių Lietuvos spektaklių parodiją. Spektaklis išsiskiria ir pačiu žanru, kurio be Aido Giniočio dabar niekas nesiima statyti. Taip pat paprastumu ir atvira kritika, o to teatralai ypač bijo ir netgi vengia tiek viešumoje, tiek bendraudami tarpusavyje. Skaityti toliau »

Aido Giniočio kantrybė turi ribas

2013 gruodžio mėn. 15 d.
Deimantė ZAILSKAITĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Režisierius Aidas Giniotis (49) sukūrė intriguojantį spektaklį, kuriame traukia per dantį Lietuvos teatrus, o pirmiausia režisierius. „Aš mėgstu patraukti per dantį tuos, kuriuos myliu ir gerbiu“, -šelmiškai šypteli kūrėjas, pagal italų dramaturgo Karlo Gocio pjesę „Meilė trims apelsinams“ pastatęs lietuviškomis realijomis pagardintą spektaklį.
- Nebijote, kad spektaklyje jūsų kolegos atpažins savo prototipus?
- Ne. Juk spektaklį kūriau ne pykčio vedamas, o noro į kitus ir į save pasižiūrėti iš šalies. Spektaklis nėra piktas, nekonfrontuoja su niekuo. Aš ir neturėjau tokio tikslo, nors buvo galima kurti labai kandų ir provokacinį spektaklį. Ten parodijuojamas tiek „Keistuolių“ teatras, tiek „Atviras ratas“. O kaip kitaip? Juk aš – dalis Lietuvos teatro. Aš ir sveikas, kiek teatras sveikas, ir nesveikas, kiek jis nesveikas. Dėl to negaliu vienpusiškai smerkti kitų nesmerkdamas savęs, arba atvirkščiai – džiaugtis savimi nesidžiaugdamas kitais.
- Taigi ar mėgstate apelsinus?
- Jeigu kalbėtume apie spektaklį, tai, aišku, mėgstu, nes jis vadinasi „Meilė trims apelsinams“. Tik spektaklyje apelsinai – ne vien apelsinai, jie reiškia dar šį bei tą. Pats autorius Karlas Gocis, pagal kurio pjesę statytas spektaklis, mums duoda tris apelsinus. Tai labai žinoma pasaka Italijoje, išleista ir Lietuvoje italų pasakų rinkiniuose, bet ne tokia populiari. Buvo idėja pasaką apie apelsinus keisti į pasaką apie lietuvišką vaisių, bet tuomet jau „commedia dell’arte“ kaukės nelabai liktų, reikėtų mūsų tautinių kaukių, kokio Lašininio ar Kanapinio. Apsisprendėme likti arčiau autoriaus, arčiau tradicijos, arčiau „commedia dell’arte“, todėl trys apelsinai ir liko.
- Kodėl nusižiūrėjote būtent šią pjesę?
- Visų pirma, esu nusižiūrėjęs Karlą Gocį dar studijų laikais. Pirmas pastatymas „Keistuolių teatre“ – „Karalius Elnias“ 2000-aisiais. Tiesiog K.Gocis ir „commedia dell’arte“ improvizacinis teatras visą laiką mane žavėjo. Tik statant K.Gocį, reikia gerų aktorių, kurie būtų įgalūs improvizuoti žaidimo, pasakos stiliumi ir bendrauti su žiūrovais. Dėl to negali imti bet ko – imi patikrintus aktorius: dauguma čia vaidinančių yra buvę mano mokiniai, Andrius Kaniava – bendrakursis. O pati pjesė man įstrigo skaitant K.Gocio pasakas teatrui dar akademijoje. Nuo to laiko jos kirbėjo mano „kūrybiniuose stalčiukuose“ ir veržėsi į sceną. Keletas jų dar dabar veržiasi. „Meilė trims apelsinams“ pasirinkta dėl to, kad pačioje pjesėje užkoduota teatro tema. Ji yra pagrindinis akcentas, o fabula nėra tiek svarbi. Nebuvo labai svarbi ir pjesės autoriui.
- Kas taip papiktino, kad ėmėtės gvildenti lietuviško teatro realijas? Skaityti toliau »

Teatro laboratorijos Atviras ratas šoko injekcija teatrui, kad įkvėptų gyvybės

Agnė Patackaitė
2013-12-05

Jeigu lankotės teatre ne tik gavę, pavyzdžiui, Kalėdinį dovanų kuponą, ar esate susimąstę apie tai, kaip į teatrą reaguoja kiti teatrai? Ką ir kaip jie mato spektaklius, kuriuos matėte jūs?  O gal jiems kitų spektakliai neįdomūs?

"Meilė trims apelsinams" foto autorius D.Matvejevas

“Meilė trims apelsinams” foto autorius D.Matvejevas

Paslapčių šydus pratraukė teatro laboratorija Atviras ratas, lapkričio 9 ir 10 dienomis Vilniaus  „Menų spaustuvėje“ pakvietę į Aido Giniočio režisuoto spektaklio „Meilė trims apelsinams“premjerą.

„Meilė trims apelsinams“ – tai dramaturgo CarloGozzio 1761 metais parašyta pjesė, dedikuota teatrui.

Pjesės tekstas – tik nurodymai, ką aktoriai turėtų daryti scenoje, o visa kita palikta individualiai aktorių ir režisierių laisvei. Pastarąja taikliai pasinaudota, kad suleistų šoko injekciją ir  įkvėptų gyvybės Teatrui. Atviras ratas ir co.  išdrįso viešai be kaukės, nors ir su kauke scenoje, demaskuoti: „Karalius Teatras – nuogas“. Negana to, su skeptru (kryžiumi?) atkasę publikos akis, priverčia pripažinti, kad vieša paslaptis tapo tik vieša.

Spektaklis „Meilė trims apelsinams“ – tai pasakojimas apie Kryžių karalystę, kurioje titulai ir preambulės yra svarbiausias indikatorius, diagnozuojantis santykį tarp teatro meno ir kūrybiškumo. O kartu – kiekvienų metų finišo tiesioji, kurioje laimėti ar bent jau būti nominuotam (kaip žinia, nominuotos – nebūtinai, o laimėti joms irgi ne taip svarbu) verta vien dėl sportinio intereso.  Vis dėlto nei kultūroje, nei sporte nederėtų pamiršti, jog šias dvi sritis valstybėje teskiria skirtingi skyriai ar departamentai.

Spektaklyje vaidina trijų teatrų aktoriai ir aktorės.Tai Atviro rato aktorės Judita Urnikytė, Marija Korenkaitė,  aktorius  Justas Tertelis, Keistuolių teatro aktoriai Andrius Kaniava, Vaidotas Žitkus, Dalius Skamarakas ir aktorė Aldona Vilutytė, o taip pat ne-teatro judėjimo NoTheatre ne-aktorius Ainis Storpirštis, o režisierius Aidas Giniotis kolekcionuoja net tris „Auksinius scenos kryžius“. Visi jie ir jos (nors aktores, režisieres ir apskritai kūrėjas apdovanoti ar bent jau nominuoti Lietuvoje nėra gero tono ženklas, deja) yra gausiai apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“ ir /ar jų nominacijomis todėl būtent jie „leidžia“ sau aktualizuoti tam tikras scenines ir užkulisių patirtis ne kaip pavieniai stebėtojai iš šalies, o kaip veikiantys dalyviai.

Visi aktoriai ir aktorės scenoje kuria gyvą, aliuzijų ir nuorodų kupiną fantasmagorinį vaizdinį, reprezentuojantį Lietuvos teatro teatratekstualumą (intertekstualumas + teatras). Scenoje metaforomis ir užuominomis tampa išraiškingiausios kritikų frazės, įvaizdžiais – realios asmenybės. Kai kurie vaidmenys iš kitų spektaklių išgyvena renesansą, gavę naujus aktorius, o kai kurios scenos iš kitų spektaklių nušviečiamos naujoje šviesoje.Vieni kankinami stipriau, kiti gi – mažiau, bet juk ir nusikaltimai menui menkesni.

Kaukės, kostiumai išlaisvina ir suteikia progą atsiskleisti nematytiems aktorių talento niuansams. Minimalistinė dailininkės Julijos Skuratovos scenografija spektaklyje gyvena ne tik kaip apskritai spektaklio lygiavertė dalis, bet ir kaip dar vienas individualus tekstas, kuriantis ir įkūnijantis atskiras prasmes.

„Meilė trims apelsinams“ – ironiška teatrinė panorama. Vertinti ir stebėti paliekamos kelios strategijos, iš kurių galima pasirinkti, atsižvelgiant į asmeninį santykį su autoironija. Akistatoje su savimi susitinka mielai baubianti publika, įkinkanti teatrą kaip darbinį arklį į savo rutiną, kritika kritikai, žvelgiančiai iš rūstaus autoriteto padilbų, ir 8 teatro mokihanai, tvirtais pečiais remiantys Lietuvos amfiteatrą. Veikiausiai sunkiausia stebėti buvo tiems ir toms, kas ne tik atrado galimų sąsajų su savimi, bet ir realiai išgirdo, pamatė save šio spektaklio scenoje. Juk nesinori prisiimti atsakomybės už teatro šmėklos, oi, tai yra už Hamleto tėvo nelaimę…

Ironijos negailima nei kitiems, nei sau. Unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuriame sakralumas pats savaime nėra vertingas, jo ieškoma ne fasadinėje „teatro tvirtovėje“, o mene.

Iš tikrųjų drąsus spektaklis. Drąsa, ironija ir meilė teatrui – tai „Meilė trims apelsinams“ raktas. Sunkiausia kalbėti apie tai, kas skauda. Dar sunkiau apie tai kalbant, priversti publiką kvatotis ne kartą ir ne du, o visą spektaklį.