Ridas Viskauskas
“Literatūra ir menas” Nr. 3417
Skubos laikais į anksčiau sukurtus spektaklius teatro kritikai atsigręžia retai. O gaila… Spektaklio „Senelės pasaka“ kūrybinė grupė 2007 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią metų spektaklį vaikams. Tačiau ar žinome, kokiomis sąlygomis ir kiek laiko „Atviro rato“ aktoriai jį repetavo? Kur įvyko spektaklio premjera? Kuo aktoriams brangus vaidinimas? Ar gali patirti džiaugsmą gerokai vyresni žiūrovai, net nemokantys lietuvių kalbos, žiūrėdami ir kartu žaisdami spektaklį, skirtą vaikams?
Vieną vasario popietę aktorius IEVĄ STUNDŽYTĘ, BENITĄ VASAUSKAITĘ, VYTAUTĄ LEISTRUMĄ irJUSTĄ TERTELĮ, suvaidinusius šį spektaklį Menų spaustuvėje, paprašiau pasidalyti atsiminimais ir patirtim.
Spektaklį „Senelės pasaka“ kūrėte 2006 metais (režisierius ir scenovaizdžio autorius – Aidas Giniotis, scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė). Tų metų vasarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte vaidybos bakalauro studijas, ką tik įteisinote teatro laboratorijos „Atviras ratas“ veiklą, reikėjo formuoti ir plėsti repertuarą.
I. Stundžytė. Kurti savo nepriklausomą teatrą nusprendėme dar studijuodami ketvirtame kurse. 2006-ųjų rugsėjo 22-oji – oficialus teatro laboratorijos „Atviras ratas“ gimtadienis. Tuo metu intensyviai vaidinome tik vieną spektaklį (jo pavadinimas tapo mūsų „vizitine kortele“ ir teatro laboratorijos pavadinimu), o kitus diplominius spektaklius – „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Luošys iš Ainišmano salos“, „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ – vaidinome Keistuolių teatre. Taigi įkūrę teatrą gavome iš Aido Giniočio užduotį mąstyti, ką norime daryti toliau.
Kartą, per gastroles Šiauliuose, režisieriui užsiminiau, kad man vaikystėje didelį įspūdį padarė Salomėjos Nėries eilėraštis „Senelės pasaka“… Aidas Giniotis idėją patvirtino. Natūraliai susibūrė mūsų komanda: aš, Benita, Vytautas ir Justas. Aidas pasiūlė spektaklio vizualų sprendimą (užuolaidėles su užrašytu eilėraščio tekstu). Idėja mus uždegė, ir realiai spektaklis gimė per dvi savaites. Nusipirkome užuolaidas, nudažėme jas teatre per dvi naktis, butaforas Laurynas Šavelis sumeistravo konstrukciją. Paraleliai repetavome etiudus. Ir pirmąją „Senelės pasaką“ suvaidinome gruodžio 15 dieną Vilniaus r. Kalvelių „Aušros“ gimnazijoje netoli Baltarusijos. Paskui „Senelės pasaką“ vaidinome Vilniaus mokytojų namuose, LMTA Mokomajame teatre – taip prasidėjo spektaklio gyvenimas…
Kaip susiklosto tokia spektaklio struktūra, kai tiesioginį kurio nors aktoriaus bendravimą su vaikais keičia etiudas ar teatrinio koncerto numeris?
B. Vasauskaitė. Svarbūs keli veiksniai. Daug ką sugalvojome intuityviai. Rėmėmės mokykla, kurią išpažįsta Aidas Giniotis, kurią ir mes perėmėme. Dirbome savarankiškai. Atsimenu, nežinojome, kaip iki galo viską išspręsti. Režisierius nupiešė ant popieriaus užuolaidėles ir mes nudžiugome: „Aaa, štai kaip reikia!“ Ir tada viskas sukrito į savo vietas.
J. Tertelis. Pasakas žaidėme patys, o režisierius sudėliojo ritmiškai, suveržė spektaklį.
I. S. Režisierius pasiūlė du pagrindinius dalykus: užuolaidėles ir mūsų, kaip aktorių, aiškią išeities poziciją. Mes neapsimetinėjame personažais, o žaidžiame it vaikai Nėries eilėraštyje minimus veikėjus. Tada mums tai buvo naujas dalykas. Atsipalaidavome, atsirado azartas, nereikėjo galvoti, kaip patikti žiūrovams. Pirmiausia žaidimas turėjo būti smagus mums patiems. „Senelės pasakos“ struktūra artima spektaklio „Atviras ratas“ kompozicijai: pradedame nuo savęs, toliau seka nedideli etiudai, atsiranda siužetinė linija…
J. T. Taip iškilo Trečio brolio, Našlaitėlės, Eglės linijos. Salomėja Nėris „padiktavo“ kodinius pavadinimus etiudams. Taigi perskaitome kartu su vaikais eilėraščio posmą, kuris sufleruoja, apie ką bus etiudas, suvaidiname jį ir taip toliau.
V. Leistrumas. Kūrybinis procesas buvo malonus ir teikė daug džiaugsmo. Repetavome visur, kur tuo metu mus priėmė, daugiausia – Keistuolių teatro kambaryje. Repeticijų vieta reikšmės neturėjo.
J. T. Daug galvojome, kaip pakreipti pasaką apie „burtus, išdaigas velnių“, kad vaikams nebūtų baisu. Prisiminėme posakį apie krečiančius išdaigas mažuosius – „vaikai, priėdę velnių“. Sugalvojome dainą apie mėgstančius išdykauti vaikus…
Taigi – pirmasis spektaklis: žiema, kelionė iš Vilniaus į nepažįstamus Kalvelius…
V. L. Teatro autobusiuko dar neturėjome, vežė mus savo automobiliu direktorė Eleonora Kasperūnienė.
J. T. Buvo ankstus rytas. Mokyklos aktų salė – maža, pastatėme dekoracijas. Artėjo Kalėdos. Vaikai laukė Senelio ir buvo persirengę karnavaliniais drabužėliais. Atsimenu, pirmoje eilėje sėdėjo „žmogus-voras“.
I. S. Vaikai į spektaklį atėjo nusiteikę didelei šventei, pasipuošę, laukiantys stebuklo. Mes jaudinomės, net drebėjo rankos, kai reikėjo groti dūdelėmis… Jaudinomės lygiai taip pat kaip vaikai, tad jaudulys mus sujungė…
J. T. Pusę spektaklio sėkmės lemia pasiduodantys žaidimui vaikai. „Senelės pasakos“ nelabai suvaidinsi, nes spektaklio kodas – „žaidžiame pasaką“. Kai užsidegę žaidžiame kartu su azartiškai nusiteikusiais vaikais ir tėveliais, spektaklis pavyksta. Skaityti toliau »
penktąjį Tarptautinį teatro debiutų festivalį „Tylos!“. Šiais metais festivalis ne tik švenčia mažąjį jubiliejų, bet ir įprasmina garbingą LMTA 80 metų veiklos etapą. 2013 metais pristatydami Tarptautinį teatro debiutų festivalį organizatoriai ir dalyviai nori garsiai paskelbti „Tylos! ateina jaunieji teatro kūrėjai“.
MENŲ SPAUSTUVĖJE 
