Vasario 5d. 12 val. Klaipėdoje DiViDukas vaikams
Vasario 5d. 17val. Klaipėdoje SOLO ansamblis
Vasario 12 -13d. “Atviras ratas“ Graz Austrija
Vasario 14 d. „The losers’ club“ Graz Austrija
Vasario 15-18 d. „The losers’ club“ Dschungel Wien teatre, Austrija
Vasario 28d. 19 val. „Sparnuotasis Matas“ Menų spaustuvėje
Kovo 01d. 12val. Biržuose „Senelės pasaka“
Kovo 01d. 19val. „Pabėgimas į Akropolį“ N-14 Menų spaustuvėje
Visai neseniai, kalbėdamas vienoje iš nesvarbu kokioje televizijoje, nesvarbu su kokiu aktoriumi, Rytis Zemkauskas prisipažino, kad vengia eiti į spektaklius, kuriuose griaunama ketvirtoji teatro siena. „O, visai kaip aš“, – pagalvojau aš. Ir iš tikrųjų: mano, kaip žiūrovo didžiausia privilegija yra ta, kad aš galiu ramiai pasislėpti kėdėje ir teisti, ir žavėtis iš tolo. Priešingu atveju, nebegaliu jaustis saugi ir tokia sėkmingai pasitikinti savimi. Argi negana to, kad ir taip ateinu nežinodama, kas manęs laukia, ir ko tikėtis? Ne?
Bet, kaip dažnai būna, tik pradėk, ko nors vengti, žinovo tonu atsakydamas: „Ačiū, bet dėkui ne“, ir piktieji karmos žmogeliukai privers nepaisyti savo išankstinių nuostatų. Bet šįkart, visai ne kaip dažnai būna, kaip niekada buvo dėl to apsidžiaugta.
Teatro laboratorija „Atviras ratas“, įkurta 2006 m., jau senokai tapo reiškinys ir renginys, apie kurį prasitarus, dažniau išgirsi: „Tai ką, dar nebuvai?“, o ne: „O apie ką ten?“. Ir labai gerai. (Apskritai, keisti ir nelabai suprantami tie nuogąstavimai, kad „žmonėms nebereikia teatro“. Tai ką veikia visos tos sausakimšos salės? Bet vėlgi, tai – kita tema.) Šių metų lapkričio 30 d. Menų spaustuvėje pristatytas naujas „Atviro rato“ spektaklis „Lietaus žemė“, režisuotas (aha!) Aido Giniočio. Tai – biografinėmis ir labai individualiomis, tiksliau, individualizuotomis žmonių dramomis paremta iš improvizacijų suregzta istorija, kurią inspiravimo tikra mūsų visų (Lietuvos? Tik Lietuvos?) praeitis, viena didelė tragedija – karas. Tai – tarpukario ir pokario likimo istorijos, prarasti gyvenimai ir sunaikinimas to, be ko neįmanoma įsivaizduoti jokios darnios ir laimingos visuomenės: pasitikėjimo vienas kitu. Skaityti toliau »
„Lietaus žemėje” aktoriai susėda ratu, kad papasakotų, ką patyrė jų seneliai, tėvai, kaimynai ar visai nepažįstami žmonės. Bendrumo pojūtis ne tik išlieka, bet ir įgauna svarumo. Skaityti toliau »
| 2011 12 03 Ramunė Balevičiūtė Menų faktūra |
Versija spausdinimui |
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Paskutinę rudens dieną tyliai, nesireklamuodama teatro laboratorija „Atviras ratas“ pakvietė į premjerą – biografines improvizacijas „Lietaus žemė“. Prieš prasidedant spektakliui Menų spaustuvės Juodojoje salėje (vėliau jis persikels į Kišeninę), jį santūriai pristatė pats režisierius ir „Atviro rato“ meninis vedlys Aidas Giniotis. Pabrėžė, kad jiems, spektaklio kūrėjams, labai svarbu sulaukti publikos atsako. Ir atsiprašė, kad šįkart, po premjeros, diskusijos nebus. Kodėl? Manyčiau todėl, kad ne ši, premjerinė, publika yra tikrasis „Lietaus žemės“ adresatas.
Nuo pat pradžių „Atviro rato“ stiprybė buvo sėkmingai užmegztas kontaktas su jauna publika. Jie – jauni, žavūs, nuoširdūs – tai publikai ir apie ją kalbėjo neįmantria, bet tuo metu šviežiai skambėjusia teatro kalba. Praėjo nemažai laiko, sukurtas ne vienas spektaklis, ir štai tas pats bendraminčių kolektyvas, ūgtelėjęs, subrendęs, grįžta prie to, nuo ko pradėjo – sėkmingiausio savo „projekto“ „Atviras ratas“. Tik anuomet tai buvo autobiografinės, o dabar – biografinės improvizacijos. „Atviram rate“ aktoriai kalbėjo apie save ir panašiems į save, o „Lietaus žemėje“ jie kalba apie kitus ir kitiems – jaunesniems, dar neišmokusiems Lietuvos istorijos pamokų (tiesiogine, ne perkeltine prasme).
Galima sveikinti „Atvirą ratą“, sumaniusį tokią kilnią edukacinę misiją. Jų „Lietaus žemė“, improvizuota istorijos pamoka, pasakojanti realias pokario sunkumus ir siaubą išgyvenusių lietuvių istorijas, tikrai bus laukiama mokyklose, galbūt mažesnių miestų kultūros centruose. O ypač – tose vietose, kur dar tebegyvena spektaklyje minimi žmonės. Paprastõs kaimo siuvėjos, sielių plukdytojo sūnaus, į mišką išėjusių partizanų, ištremtų inteligentų ir kitų lietuvių istorijas „Atviro rato“ aktoriai pasakoja kaip savas (pradžioje net nesusigaudai, apie savo ar savo senelių vaikystę jie kalba), todėl, tikėtina, jiems pavyks priartinti prie šiuolaikinės jaunos publikos daugiau kaip pusės amžiaus senumo Lietuvos istoriją. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklyje pateikiama istorijos interpretacija gana supaprastinta ir sulyrinta (suprantama – nes subjektyvi), vietomis – stereotipinė, bet patriotiškumui ugdyti tikriausiai tinkama. Skaityti toliau »
| 2011 12 01 Kalbino Dalia Rauktytė Bernardinai.lt | Versija spausdinimui |
 |
| Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka |
Nuėjęs į Aido Giniočio režisuotą spektaklį, niekad negali numanyt, kas laukia. Lygiai taip pat nežinai ir koks tas režisierius – keistuolis, vadovaujantis tokio pat pavadinimo teatrui, reiklus LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas, griežtas pedagogas ar tiesiog menininkas, kasdien panirstantis į kūrybinius ieškojimus.
Apie spektaklio premjerą „Lietaus žemė“ režisierius žodžius renka atsargiai, nenorom, kad tik nepasirodytų, kad giriasi premjeriniams spektakliams artėjant. Tačiau kalbai pasisukus apie jo suburtą studentų kursą, o dabar jau (2006 metais įkurtą) teatrą „Atviras ratas“, atgyja ir užmarštin panardina nemielus scenos užkaborius ir dvejones dėl teatro ateities.
Kaip ir kodėl kilo mintis statyti spektaklį „Lietaus žemė“?
Spektaklio tema brendo gan seniai. „Lietaus žemė“ – tai istorijos, žmonių likimai, tam tikras laikotarpis, kuris buvo artimas mūsų tėvams, seneliams, kurį mes pažįstame iš kažkokių oficiozų, straipsnių, mokyklos vadovėlių, tačiau kad visa tai yra šalia mūsų, suvokiame labai sunkiai. „Lietaus žemė“ – tarsi nori priminti, kad viskas gali bet kada pasikartoti, galbūt ne taip pat skausmingai, tačiau ekstremali situacija visada yra potenciali. Kalbu apie karo metus, apie jaunus žmones, kurie ėjo į armiją, į miškus. Ir nebūtinai tai gali būti pritaikoma tarpukario ar pokario metams, tiesiog norisi paklausti kaip mūsų žemės žmogus elgtųsi bet kokioje ir ypač neprognozuojamoje situacijoje.
Ši karo metų tema Lietuvoje yra liečiama labai kategoriškai – per teisiųjų ir neteisiųjų puses. Man norėjosi į visa tai pažiūrėti iš žmogiškosios pusės, pavyzdžiui, kaip žmogus prieina prie vieno ar kito sprendimo ir kaip tie sprendimai keičia jo likimą. Mes nepretenduojame dokumentuotai atskleisti tą laikotarpį, tiesiog kalbame apie praeities dalykus, mąstydami apie ateitį. Skaityti toliau »
