 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Paskutinę rudens dieną tyliai, nesireklamuodama teatro laboratorija „Atviras ratas“ pakvietė į premjerą – biografines improvizacijas „Lietaus žemė“. Prieš prasidedant spektakliui Menų spaustuvės Juodojoje salėje (vėliau jis persikels į Kišeninę), jį santūriai pristatė pats režisierius ir „Atviro rato“ meninis vedlys Aidas Giniotis. Pabrėžė, kad jiems, spektaklio kūrėjams, labai svarbu sulaukti publikos atsako. Ir atsiprašė, kad šįkart, po premjeros, diskusijos nebus. Kodėl? Manyčiau todėl, kad ne ši, premjerinė, publika yra tikrasis „Lietaus žemės“ adresatas.
Nuo pat pradžių „Atviro rato“ stiprybė buvo sėkmingai užmegztas kontaktas su jauna publika. Jie – jauni, žavūs, nuoširdūs – tai publikai ir apie ją kalbėjo neįmantria, bet tuo metu šviežiai skambėjusia teatro kalba. Praėjo nemažai laiko, sukurtas ne vienas spektaklis, ir štai tas pats bendraminčių kolektyvas, ūgtelėjęs, subrendęs, grįžta prie to, nuo ko pradėjo – sėkmingiausio savo „projekto“ „Atviras ratas“. Tik anuomet tai buvo autobiografinės, o dabar – biografinės improvizacijos. „Atviram rate“ aktoriai kalbėjo apie save ir panašiems į save, o „Lietaus žemėje“ jie kalba apie kitus ir kitiems – jaunesniems, dar neišmokusiems Lietuvos istorijos pamokų (tiesiogine, ne perkeltine prasme).
Galima sveikinti „Atvirą ratą“, sumaniusį tokią kilnią edukacinę misiją. Jų „Lietaus žemė“, improvizuota istorijos pamoka, pasakojanti realias pokario sunkumus ir siaubą išgyvenusių lietuvių istorijas, tikrai bus laukiama mokyklose, galbūt mažesnių miestų kultūros centruose. O ypač – tose vietose, kur dar tebegyvena spektaklyje minimi žmonės. Paprastõs kaimo siuvėjos, sielių plukdytojo sūnaus, į mišką išėjusių partizanų, ištremtų inteligentų ir kitų lietuvių istorijas „Atviro rato“ aktoriai pasakoja kaip savas (pradžioje net nesusigaudai, apie savo ar savo senelių vaikystę jie kalba), todėl, tikėtina, jiems pavyks priartinti prie šiuolaikinės jaunos publikos daugiau kaip pusės amžiaus senumo Lietuvos istoriją. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklyje pateikiama istorijos interpretacija gana supaprastinta ir sulyrinta (suprantama – nes subjektyvi), vietomis – stereotipinė, bet patriotiškumui ugdyti tikriausiai tinkama. Skaityti toliau »